per pastarąsias savaites jaučiuosi labai vieniša viduje. pradedu jausti augančią tuštumą manyje ir tikrai nežinau kaip ją įveikti. aš neverkiu, nestresuoju, jokios depresijos nejaučiu, tiesiog tuštumą ir įtartiną ramumą viduje. atrodo tiesiog po truputį atsiriboju nuo visuomenės, nuo visų esančių aplinkui, jaučiuosi nieko neverta, nes nera kas galėtų vertinti. šeima? na suprantu tą puikiausiai, bet ne draugai. gal jie manęs ir klausia, kas man negerai, ar aš nuliūdusi...bet tai kas išlenda iš mano burnos nėra tiesa, kuri taip pat apgaudinėja mania pačią. aš noriu gyventi, noriu bendrauti, kalbėti, juoktis, linksmintis, mokintis, bet man nesiseka to daryti. aš bijau. bijau bendrauti su kitais ir svarbiausia bijau išreikšti savo jausmus. nekenčiu būti paaugle ir nenoriu suaugti taip pat, nes žinau ateityje bus ganėtinai baisesnių dienų ir nuotykių nei dabar. norėčiau tiesiog pasilikti vaiku amžinai, be rūpesčių ir nerimo. tikrsiausiai tik toks jausmas manyje dabar yra likęs, nerimas ir nervinimasis. o dėl ko? dėl to, kad žmogus pakalbės su manimi ir aš visa raudona paliksiu... negi tikrai aš to bijau, tai skamba taip beviltiškai. juk tu esi daug geriau nei tai.. negi ims, kažkoks sušiktas odos spalvos pakitimas, ir sužlugdys mane.. tikrai ne. nematau jokios prasmės tame ir nenoriu, kad taip atsitiktų. noriu vėl mokėti reikšti save, savo jausmus ir kalbėti su kuom tik panorėjus. nenoriu jaustis lyg aš nepriklausau čia. aš noriu priklausyti ir būti suprasta. nemėgstu kai sedėdama klasėje tiesiog noriu iš jos dingti kuo skubiau, nes manau, kad man ten nevieta. aš tokia pati kaip ir visi, kodėl būtent aš turiu taip jaustis. nemoku savęs nuraminti ir nežinau kaip tai įmanoma padaryti.
nusprendžiau rašyti dienoraštį, tikrą, normalų, ranką rašomą dienoraštį. kadangi perskaičiau knygą "Go ask Alice". mane labai stipriai pastūmėjo ši knygą rašyti dienorašti.aišku mąsčiau apie tai anksčiau, bet pamaniau, juk turiu blogą, bet dabar nuomonė pasikeitė. noriu po kokių dešimt metų atsisėsti ir paskaityti kaip jaučiausi būdama šešiolikos ar vyresnė, ką mąsčiau ir ką įsivaizdavau. taip pat manau dienoraštis man padės geriau suprasti save, ko aš noriu ir gal pavyks įveikti problemas, nes su žmonėmis man to nesiseka daryti. jie tik nuvilia mane, nemėgstu aš jų, todel nenuostabu, kodėl niekas nemėgsta manęs.
rytoj, o kitaip, jau šiandien prisižadu sau išeiti į parkelį ir pabėgioti ar bent jau pasivaikščioti ir pagaliau parašyti į dienorašty. ryte išgerti arbatos, ką nors pasigaminti valgyti, gal salotų ir kiaušinienę...neblogas planas ir tikriausiai nešvaistysiu savo brangaus jaunystės laiko, neliksiu lovoje, pagaliau atsikelsiu ir nuveiksiu tai ką prižadėjau. jūs matėt, o aš tesėti pažadus moku, bent manau, kad dar vis moku.
labanaktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą