Susimąsčiusi pažiūrėjau į gėlių žiedus ir pravirkau...
Tada rimčiau pagalvojau, kodėl?
Nes jos nuvysta, greičiau nei mes pastebime, ir lygiai taip pat užgęsta gyvybė...
Mes kasdien prarandame mylimus žmones ir net nepastebime kaip
greitai jie išėjo, kaip viskas greitai praėjo, tas nuostabus laikas praleistas kartu,
tos visos dienos pilnos džiaugsmo.
Visi prisiminimai užplūsta taip netikėtai, o tada jauti didelį skausmą širdyje...
Lyg peilis susmigtų tau į širdy ir jaustum tą, ko nejautei, kai buvai su tuo žmogumi.
Šitus dalykus reikia suprasti laiku, nes vėliau gali būti per vėlu...
Atrodo gyvenimas yra nuostabus, bet taip tikrai nėra.
Ir dėl ko mes gyvename? Dėl ko mes mylime? Dėl ko mes kenkiam vienas kitam?
Juk nėra priežasties...
Kažkur esu girdėjus frazę: Jei visų žmonių širdys plaks vienu ritmu, pasaulyje įsiviešpataus taika.
Tad manau, jog tereikia gyventi, nes vis tiek to neišvengsime.
Reikia džiaugtis, ką turime. Tiesiog susikurti laimingą gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą